Gintarą Jurkevičių prisimenant

2012-ieji suaugusiųjų švietimo bendruomenei atnešė ir skaudžių netekčių – staiga netekome Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro direktoriaus, Lietuvos suaugusiųjų mokymo centrų vadovų asociacijos pirmininko Gintaro Jurkevičiaus. Jam nuosekliai ir kryptingai vadovaujant, Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centras tapo šiuolaikine suaugusiųjų švietimo institucija, o Lietuvos suaugusiųjų mokymo centrų vadovų asociacija – aktyvia suaugusiųjų švietimo bendruomenės atstove.

Birutė Perveneckienė ir Gintaras Jurkevičius
Birutė Perveneckienė ir Gintaras Jurkevičius. 2005m.

Karjeros pradžia

G. Jurkevičius gimė 1964 metais vasario 8 dieną Vilniuje. Studijas baigė Vilniaus universiteto Matematikos fakultete, vėliau Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakultete įgijo edukologijos magistro laipsnį. 1990–1994 metais jis dirbo 3-iojoje suaugusiųjų ir jaunimo vakarinėje pamaininėje mokykloje matematikos mokytoju, o nuo 1991-ųjų tapo jos direktoriumi. Nuo 1994 metų G. Jurkevičius vadovavo Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centrui, o nuo 1998-ųjų – ir Lietuvos suaugusiųjų mokymo centrų vadovų asociacijai.

G. Jurkevičius vertino suaugusiųjų švietimą ir ieškojo įvairių galimybių jam tobulinti, įvairioms naujovėms diegti: 1992-ųjų pavasarį centro direktorius su grupe suaugusiųjų švietimo reformos entuziastų iš Lietuvos apsilankė Danijos FYNʼS grafystės liaudies mokyklose, kurių patirtis vėliau tapo jo vadovaujamos suaugusiųjų švietimo įstaigos veiklos pagrindu. O 1994 metais Vilniaus miesto valdyba nutarė įsteigti Vilniaus eksperimentinį suaugusiųjų mokymo centrą, kurio paskirtis buvo sudaryti alternatyvą laiko dvasios nebeatitinkančioms vakarinėms mokykloms, išbandyti Danijos suaugusiųjų mokyklos modelį Lietuvoje, tą patį rudenį buvo kuriamos modulinio mokymo programos.

Laikui bėgant, mokymo centras plėtėsi, atsirado vis daugiau suaugusiųjų, norinčių mokytis ir gilinti savo žinias nuosekliu mokymosi būdu. Siekiant sudaryti „antrąją galimybę“ suaugusiems asmenims įgyti pradinį, pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą, plėtoti jų bendrąsias kompetencijas ir didinti mokymosi visą gyvenimą prieinamumą, atidarytos bendrojo lavinimo klasės. Glaudus bendradarbiavimas ir ryšiai su Skandinavijos suaugusiųjų švietimo institucijomis padėjo suaugusiųjų mokymo įstaigoms perimti europinę patirtį, plėsti suaugusiųjų mokymo įstaigų darbo kryptis.

1998 metais, Vilniaus miesto tarybos sprendimu, Vilniaus eksperimentinis suaugusiųjų mokymo centras pavadinamas Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centru. Direktorius G. Jurkevičius ne tik perėmė užsienio patirtį, bet ir rėmėsi senąja Lietuvos suaugusiųjų švietimo patirtimi.

Darbai suaugusiųjų švietime

G. Jurkevičius itin daug dėmesio skyrė moduliniam mokymui, kuris tapo viena stipriausių mokymo centre plėtojamų veiklų. Direktorius manė, kad modulinio mokymo sėkmės paslaptis ta, jog suaugusieji, norintys gilinti žinias ar įgyti naujų kompetencijų, mokymosi tempą, lygį ir laiką gali pasirinkti patys. Suaugusiųjų mokymo centre itin populiarūs tapo užsienio kalbų moduliai, kadangi jų buvo mokoma pagal tuomet populiariausią Danijoje taikomą suaugusiųjų mokymo metodiką.

Laikui bėgant, keitėsi modulinio mokymo dalykų kryptys, pasirinkimas ir pasiūla. G. Jurkevičiaus dėka daug žmogiškųjų, materialinių ir finansinių išteklių skirta edukacinei centro aplinkai kurti ir tobulinti – juk suaugusiam žmogui mokytis turi būti ne tik smagu, bet ir jauku. Suaugusieji gali ugdytis puikiai įrengtose sporto ir šokių salėse, krepšinio aikštėje, modernioje skaitykloje ir bibliotekoje, šiuolaikinėmis technologijomis aprūpintuose formaliojo ir neformaliojo ugdymo kabinetuose.

Daug dėmesio G. Jurkevičius būtent ir skyrė neformaliojo švietimo plėtrai: mokymo centre siūloma įgyti socialinių įgūdžių, sveikos gyvensenos pagrindų, menų, technologijų žinių ir kompetencijų, reikalingų šiuolaikiniame pasaulyje. Populiarūs popchoro, teatro, tautinių šokių kolektyvų užsiėmimai. Suaugusieji turėjo ir turi galimybę organizuoti ir dalyvauti bendruomenės šventėse, rengti centro laikraštį „Avilio kronika“. Negalima nepaminėti ir gausybės akcijų, parodų, renginių, konkursų, viktorinų, varžybų ir kitų edukacinių veiklų. Be to, direktoriaus iniciatyva 2011 metais gegužę organizuota „Tautinių kiemo teatrų šventė“, kurioje varžėsi šalies ir užsienio mėgėjų kolektyvai.

Projektinės veiklos plėtra

Vadovaujant G. Jurkevičiui, mokymo centre plėtėsi ir projektinė veikla. Vieni pirmųjų projektų organizuoti su Žmonių su stuburo pažeidimais asociacija. G. Jurkevičius inicijavo suaugusiųjų neįgaliųjų žmonių profesinį orientavimą, siekdamas sumažinti socialinę atskirtį: judėjimo negalią turintys žmonės buvo mokomi darbo su kompiuteriu pagrindų, siuvimo ir modeliavimo, užsienio kalbų. Sėkmingai vykdomas ir respublikinis projektas „Vidurinis išsilavinimas nuotoliniu būdu“, skirtas neįgaliems žmonėms, norintiems įgyti vidurinį išsilavinimą. Projekto partneris – Lietuvos žmonių su negalia sąjunga. Centro patalpos buvo pritaikytos žmonėms, turintiems judėjimo negalią.

G. Jurkevičius ne tik dalyvavo projektinėje veikloje, bet ir ieškojo partnerių įvairiems suaugusiųjų mokymo(si) projektams, o Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centras iki šiol dalyvauja tarptautiniuose projektuose. Direktorius G. Jurkevičius džiaugėsi, kad centro bendruomenė per 18 metų užmezgė veiksmingus bendradarbiavimo ryšius su užsienio ir šalies socialiniais partneriais. Ypatingas dėmesys iki šiol skiriamas glaudiems ryšiams su neįgaliųjų žmonių organizacijomis: Lietuvos žmonių su stuburo pažeidimais asociacija, Lietuvos žmonių su negalia sąjungai, neįgaliųjų teatru „Naujasis teatras“. Plėtojama partnerystė su Žirmūnų seniūnija ir joje įsikūrusiu senjorų klubu.

G. Jurkevičius aplink save būrė aukštos kvalifikacijos, nuolat besimokančių mokytojų, andragogų, atsidavusių savo darbui, energingų, gebančių suprasti ir padėti kiekvienam mokiniui kolektyvą. Direktorius teigė, kad centro bendruomenė turi imtis visų galimų priemonių suaugusių mokinių ugdymosi poreikiams tobulinti. G. Jurkevičių jo kolegos ir bendražygiai visada prisimins kaip profesionalų, darbštų, nuolat kupiną idėjų, kūrybingą, geranorišką žmogų, atvirą ir šiltą asmenybę. Jis buvo aktyvus suaugusiųjų švietėjas, nuolat besirūpinantis mokymosi visą gyvenimą idėjos puoselėjimu. Jis nuolat dirbo tam, kad kuo daugiau žmonių turėtų galimybę mokytis, tobulėti, kurti, svajoti ir pildyti savo svajones.

Kolegos apie G. Jurkevičių:

Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro direktoriaus pavaduotoja ugdymui Inga Jagelavičiūtė:

„Mes su Gintaru kartu dirbome dešimt metų. Tai buvo mano pirmas ir vienintelis darbdavys. Galiu pasakyti, kad tai buvo reiklus, teisingas ir labai žmogiškas vadovas. Norėčiau išskirti vieną gražiausių jo savybių: jis visą laiką buvo labai iniciatyvus, gyveno suaugusiųjų švietimu, stovėjo prie jo ištakų ir buvo vienas suaugusiųjų švietimo kūrėjų, skatintojų – jis turėjo labai daug idėjų ir siekė jomis įkvėpti ir kolektyvą, paskatinti tas idėjas įgyvendinti.“

Vilniaus „Varpo“ suaugusiųjų mokyklos direktorė Jolanta Čeponienė:

„Gintaras visada buvo labai aktyvus, visada geros nuotaikos, dažnai kviesdavo į savo centro renginius – jis tikrai buvo labai kolegiškas, jei reikėdavo, visuomet padėdavo, patardavo. Jis buvo nuoširdus, geras ir labai profesionalus vadovas.“

Jonavos suaugusiųjų švietimo centro direktorius Vytas Vaicekauskas:

Su Gintaru buvome pažįstami nuo 1997 metų, kai tapau Jonavos suaugusiųjų švietimo centro vadovu, o jis buvo Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės- Bitės suaugusiųjų mokymo centro direktorius. Mūsų pažintis pirmiausia ir užsimezgė dėl to, kad suaugusiųjų švietimo centrai buvo nauji dariniai ir Lietuvai reikėjo perimti patirtį iš kitų šalių, pavyzdžiui, Danijos. Buvo organizuojami įvairūs projektai, kuriuose dalyvavo ir Gintaras, o mums jis tapo pagalbininku įvairiais metodiniais ir organizaciniais klausimais. Galiu pasakyti, kad per visą mūsų draugystės laiką Gintaras išsiskyrė savo aktyvumu, novatoriškomis idėjomis, iniciatyvumu ir gera nuotaika. Tačiau jis nebuvo vien tik idėjų generatorius, jis pats jas ir vykdė. Jo išėjimas man buvo didelis smūgis.“

Vilniaus suaugusiųjų mokymo centro direktorė ir Lietuvos suaugusiųjų mokymo centrų vadovų asociacijos vadovė Natalija Kimso:

„Kai pagalvoju apie Gintarą, man atrodo, kad jis yra kažkur išvažiavęs. Nejaučiu, kad jis išėjo iš šio pasaulio, negaliu tuo patikėti. Apie jį galiu atsiliepti tik gerai, jį pažinojau nuo 1992-ųjų, taigi porą dešimtmečių dirbome kartu. Jis vadovavo vienam centrui, aš – kitam, tačiau niekada vienas kitam nejautėme konkurencijos, daug bendravome, bendradarbiavome, vykdėme įvairias veiklas, o 1997 metais su Danijos ekspertais surengėme pirmuosius mokymus andragogams. Su Gintaru diskutuodavome apie suaugusiųjų švietimo ateitį. Jis turėdavo daug idėjų, visada buvo iniciatyvus žmogus, o jo veikla padėjo plėtotis ir Lietuvos suaugusiųjų mokymo centrų vadovų asociacijai, ir jo vadovaujamai mokyklai.“

Švietimo ir mokslo ministerijos Akademinio mobilumo ir tęstinio mokymo skyriaus vedėjo pavaduotojas Ričardas Totoraitis:

„Gintaras Jurkevičius visada džiugino savo neblėstančia energija, entuziazmu, idėjų gausa. Bendraujant su Gintaru atrodė, kad bet kokie sunkumai lengvai įveikiami. Jis gerai žinojo suaugusiųjų švietimo sritį, suvokė tiek suaugusiųjų mokymosi poreikius, motyvacijos problemas, tiek pačios suaugusiųjų švietimo sistemos plėtros problematiką. Jis daug prisidėjo, kad suaugusiųjų švietimo centrai Lietuvoje modernėtų, būtų atviri naujoms idėjoms ir galimybėms. Gintaras gebėjo dirbti su įvairiais žmonėmis, buvo gerbiamas ir vertinamas. Neabejotinai – jis vienas ryškiausių dviejų nepriklausomybės dešimtmečių suaugusiųjų švietimo figūrų.“