Ž.Navikienė: atradimai mokantis keitė mano gyvenimą

Suaugusiųjų švietimo ekspertė, socialinių mokslų daktarė Živilė Navikienė sako, jog mokymasis visą gyvenimą atveria anksčiau nematytus ir nepažintus horizontus. Ji vardija, jog andragoginė veikla sudarė sąlygas padaryti ne vieną atradimą, kuris pakeitė jos gyvenimą, leido į save ir aplinkinius pažvelgti iš šalies, o kasdienybę vertinti kūrybiškai ir vis naujame kontekste.

Suaugusiųjų mokymasis. “Shuttershock” nuotr.

 

– Kas lėmė jūsų apsisprendimą dirbti suaugusiųjų švietimo srityje?

– Apsisprendimas dirbti suaugusiųjų švietimo srityje atsirado natūraliai, dirbant ir mokantis pačiai. Mano gyvenimo ir mokymosi kelią lėmė sutikti nuostabūs žmonės, iš kurių aš mokiausi ir mokausi. Andragogikos studijų puoselėtoja, mokslų daktarė Giedra Marija Linkaitytė mane įkvėpė dirbti suaugusiųjų švietimo srityje dar studijų metais, esu jai dėkinga už daugelį nuostabių mokymosi patirčių ir geranoriškų konsultacijų.

Tikrasis susipažinimas su suaugusiųjų švietimu bei andragogika prasidėjo būtent jos dėka. Taip pat nuoširdūs prisiminimai apie šviesios atminties profesorių Rimantą Laužacką, kuriam esu dėkinga už pažintį su profesinio rengimo sistema.

Prisiminus savo mokymosi patirtį, galiu pasakyti, jog paauglystėje galvojau, jog noriu tapti psichologe, tačiau padirbėjusi savanore savanoriškoje psichologinėje pagalbos telefonu „Jaunimo linijoje“ supratau, jog psichologės darbas ne man. Nusprendžiau  studijuoti filosofiją, kad galėčiau geriau pažinti žmogų, jo prigimtį, gyvenimą.

Su suaugusiais pradėjau dirbti daugiau nei prieš dešimtmetį, kuomet dirbau darbo biržoje. Vedžiau ir organizavau mokymus bedarbiams ir pastebėjau suaugusiųjų noro ir galimybių įsidarbinant skirtumus. Nusprendžiau gilintis į suaugusiųjų įsidarbinimo problemas,  ieškoti atsakymų studijuojant profesinį rengimą.

Pastebėjau, jog suaugusiųjų įsidarbinimas ir laimingas bei sėkmingas gyvenimas nebūtinai priklauso nuo pasirinktos profesijos. Daugeliu atveju, tai susiję su gebėjimu mokytis.

Baigusi formalias studijas nusprendžiau pati ieškoti neformalaus mokymosi galimybių. Rašydama disertaciją apie modulinį mokymą svarsčiau, kaip padaryti mokymąsi patrauklų bei prieinamą, vėliau kėliau klausimus, o kaip man pačiai mokytis, todėl suaugusiųjų švietimo aktualijos tapo pačiai reikšmingos.

Pastebėjau, jog suaugusiųjų įsidarbinimas ir laimingas bei sėkmingas gyvenimas nebūtinai priklauso nuo pasirinktos profesijos. Daugeliu atveju, tai susiję su gebėjimu mokytis.

– Ką esate pastebėjusi dirbdama šioje srityje: kaip jus veikia jūsų darbas?

– Tenka dirbti su įvairaus amžiaus suaugusiaisiais – tiek vyresnio amžiaus žmonėmis, tiek jaunimu, Nors suaugusiųjų amžius ir patirtis skiriasi, tačiau noras pažinti ir suprasti išlieka toks pat. Džiaugiuosi, jog turiu galimybę kurti mokymosi situacijas ir aplinkas, kurios skatina ne tik mane pačią tobulėti mokantis iš šalia esančių žmonių, bet ir lavintis šalia esantiems. Darbas su suaugusiais yra įdomus tuo, jog tuo pačiu metu vyksta abipusis mokymasis.

Pastebėjau, jog nuoširdus bendravimas, konsultavimas bei palaikymas ir paskatinimas padeda apsispręsti, ypač jauniems suaugusiems, o tai savo ruožtu man padeda jaustis reikalingai. Kelerius pastaruosius metus intensyviai dirbdama su suaugusiais pati daug mokiausi iš jų, su jais, savarankiškai, todėl nusprendžiau pasidalinti tuo, ko išmokau su kitais.

Norėdama dalintis turima patirtimi, daugiau nei prieš metus inicijavau nevyriausybinės, pelno nesiekiančios organizacijos – Neformalaus mokymosi klubo „MES“ – atsiradimą, kurio tikslas skatinti „amžinojo mokymosi variklio“ sukimąsi, siekiant mokytis, gyventi kuriant darną. Šio klubo veikla kaip mano ir kitų savanorių prasmingo laisvalaikio praleidimas, įkvepia nesustoti ir judėti toliau. Klubo idėja jau keletą metų gyveno manyje, tačiau vis pritrūkdavo drąsos ją realizuoti.

Tačiau kuomet nusprendžiau, jog noriu keistis pati, jog daug ko dar nežinau ir noriu sužinoti, tuomet, kai atsirado palaikančių idėją žmonių ratelis, tuomet ir įkūriau klubą. Klubas skatina mane pačią mokytis, tobulinti ne tik savo anglų kalbos įgūdžius, bet ir pažinti kitas šalis, jų mokymąsi, užmegzti tarpkultūrinį bendradarbiavimą.

Sėkmingo klubo idėją pagrindžia aktyvus narių mokymasis (tarptautiniuose mokymuose per 2013 metus dalyvavo 27 asmenys, nacionaliniuose mokymuose – 12 klubo narių), o tai įkvepia ir drąsina mane, todėl darbas su suaugusiais žmonėmis keičia veiklą ir gyvenimą. Man nekyla minčių, ar šio klubo reikia, kadangi vis daugiau įvairaus amžiaus žmonių nori prisijungti prie jo – prie geranoriško ir atviro bendravimo, prie galimybės tobulinti savo įgūdžius bei pažinti save ir kitus.

Pastebėjau, jog nuoširdus bendravimas, konsultavimas bei palaikymas ir paskatinimas padeda apsispręsti, ypač jauniems suaugusiems, o tai savo ruožtu man padeda jaustis reikalingai.

– Kaip vertinate mokymosi procesą, kas jums yra mokymasis?

– Mokymosi procesą vertinu kaip atradimo džiaugsmą. Man mokymasis yra natūrali būsena. Mokausi kasdien. Pažinti save ir kitus, bendrauti, dėstyti, bendradarbiauti, kurti, analizuoti, sugebėti vertinti, užjausti, suprasti, reaguoti į situacijas, spręsti problemas ir daugelį kitų dalykų.

Nors, prisiminus neigiamą savo vaikystės mokymosi patirtį, galiu pasakyti, jog norą mokytis ir atradimo džiaugsmą mes galime susigrąžinti,  kai galime pasirinkti, ko ir kaip mokytis. Manau, jog visų pirma mokymasis turi teikti ne tik malonumą, džiaugsmą, bet ir naudą.

Nauda gali būti suvokiama įvairiai: išplėtoti profesiniai gebėjimai, asmeninių gebėjimų pasikeitimai, nauji įgūdžiai, požiūrio į daugelį gyvenimo dalykų pasikeitimas, kas gali paveikti asmens pasitenkinimą savo veikla, uždarbiu, įvertinimu, galimybę keliauti, pažinti ar panašiai.

Naudingas ir smagus mokymasis gali vykti ir vyksta šeimoje, laisvalaikiu, bendruomenės gyvenime ir kasdieniniame darbe. Mokymų metu ir po jų stengiuosi savyje užfiksuoti tai,  ko aš pasimokiau ir kaip pasikeičiau ar pasikeisiu.

Dažniausiai mokymąsi pastebiu arba užfiksuoju tuomet, kai atsiranda kažkokia įtampa (neigiama patirtis, stresas, konfliktas), kurią įveikusi padarau išvadas ir tikėtina, jog kitą kartą panašią situaciją atpažinsiu ir pasielgsiu tinkamai. Mokymasis tarsi lipimas laiptais – perlipę mokymosi laiptelį mes sau ir kitiems galime pasakyti, kad jau gana, daugiau, aukščiau, plačiau nelipsiu, tačiau smalsumas, noras pažinti ir atrasti negali baigtis įgijus trokštamą išsilavinimą.

Mokymosi procesą vertinu kaip atradimo džiaugsmą. Man mokymasis yra natūrali būsena.

– Gal galite papasakoti, kokių dalykų mokymasis jums padarė esminę įtaką, pakeitė jūsų gyvenimą?

– Manau, kad didžiausią poveikį padarė supratimas, kad mokymasis įvyksta tada, kai pasinaudoji kiekviena galimybe įgyti naują patirtį. Per pastaruosius metus neformaliu mokymosi būdu mokiausi daugelio dalykų: dekupažo, pilateso, taip pat sužinojau, kaip sukurti ir koordinuoti nevyriausybinę organizaciją, vykdyti tarptautinius mainus, šokti lindi hopą,  išbandžiau, kaip galima turint mažą biudžetą keliauti po užsienį, išmokau tarpkultūrinio bendravimo subtilybių. Visi šie ir kiti atradimai keitė mano gyvenimą.

Keista prisiminus, jog mokyklos, universiteto laikais nemėgau matematikos ir galvojau, jog man jos gyvenime neprireiks, deja, klydau. Šiandien suvokiu, jog mes nežinome, kokių žinių ir įgūdžių mums gyvenime gali prireikti, todėl įvairių dalykų mokymasis suteikia mums visapusiško matymo galimybes.

Tikiu, jog kiekvienas savo gyvenime turime tam tikrą misiją, kurią privalome įvykdyti, todėl filosofijos studijavimas pakeitė požiūrį į gyvenimą, padėjo suvokti, jog mano gyvenimas privalo būti vientisas ir nedalomas į darbą (karjerą) ir šeimą – noriu turėti abu.

Šiuo metu manau, jog filosofijos studijos leido suprasti, jog mūsų pačių kasdieniniai pasirinkimai lemia mūsų gyvenimą ir už jį mes patys prisiimame atsakomybę. Jeigu norime, galime būti laimingi, jeigu nenorime, galime rasti daug priežasčių, kodėl galime jaustis nelaimingi.

Tikiu, jog kiekvienas savo gyvenime turime tam tikrą misiją, kurią privalome įvykdyti, todėl filosofijos studijavimas pakeitė požiūrį į gyvenimą, padėjo suvokti, jog mano gyvenimas privalo būti vientisas ir nedalomas į darbą (karjerą) ir šeimą – noriu turėti abu.

– Ar įmanomas mokymasis visą gyvenimą?

– Mokymasis visą gyvenimą įmanomas ir būtinas dėl daugelio dalykų, bet svarbiausia tai, kad gyventume pilnavertį gyvenimą. Gyvenimo dinamiškumas skatina mokytis visą gyvenimą,  neformalus švietimas yra būtinas dėl galimybės tobulinti ne tik profesinius, bet ir neprofesinius įgūdžius.

Mokantis didėja profesionalumas, todėl atsiranda pasitikėjimas savimi bei didesnės galimybės dirbti ir užsidirbti, tuo tarpu neformalus neprofesinis mokymasis padeda ugdyti(s) gebėjimus, kurie leidžia aktyviai ir prasmingai leisti laisvalaikį, pajausti gyvenimo pilnatvę, mokėti sugyventi su savimi ir kitais. Mokymosi prasmės suvokimas kyla iš vidinių mokymosi motyvų, kurie skatina prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir mokymąsi.

Žmogaus pasiekimai gyvenime susiję su gebėjimu nuolatos tobulinti savo asmenines savybes, bendruosius gebėjimus, pavyzdžiui, užsienių kalbų, bendravimo gebėjimus ir kitus, bei visiems suprantama – tobulinti profesinius įgūdžius. Mokymasis visą gyvenimą suteikia gyvenimui daugiau spalvų ir prieskonių, jis tampa mažiau rutiniškas.

Kuo daugiau mokaisi, tuo daugiau matai galimybių keistis pačiam ir kurti naujus dalykus. Kartais atrodo, jog sunku mokytis bei tvardyti save, bet jeigu turi tikslą, nebijai darbo, tuomet tik reikia save padrąsinti ir mokytis. Tikriausiai sutiksite su manimi, jog mes visi norime gražios šeimos, gero atlyginimo, karjeros galimybių bei laimingo gyvenimo, tačiau kiek insvestuojame į tai? Kiek skiriame laiko tam?

Mokymasis visą gyvenimą suteikia gyvenimui daugiau spalvų ir prieskonių, jis tampa mažiau rutiniškas.

– Kodėl, jūsų nuomone, ne visi suaugusieji žmonės imasi papildomai mokytis? Kas juos varžo?

– Pasiteisinimų, kodėl žmonės nesimoko, esu girdėjusi daugybę. Patys populiariausi – neturiu laiko, kas dažnai reiškia nenoriu. Pasiteisinimas, jog neturiu laiko negalioja, – dažniausiai žmonės tingi, nenori, nes norint visuomet prioritetus susidėlioji tinkamai ir atsiranda laiko.

Nenoras kyla dėl kitų prioritetinių sričių, pvz.: norite pažiūrėti televizorių, sakote, jog norite pabūti su vaikais, norite pailsėti ir t.t. Suaugusiųjų nesimokymo priežasčių arba nenoro gali būti įvairių, pvz.: baimė pradėti, mokymosi naudos nesupratimas, tingėjimas. Naujų situacijų baimė, jeigu ji yra didelė, su ja reikia kovoti mažais žingsneliais.

Naujos situacijos priverčia mus jaustis nesaugiai, sunku išlįsti iš savo komforto zonos, todėl kartais pasirenkame būti ten, kur esame, ir nieko naujo nesimokyti.

Mokytis padeda užsispyrimas, kantrybė, lankstumas bei darbštumas. Esame laisvi savo apsisprendimuose ir pasirinkimuose, tačiau patys savo laisvę ribojame bijodami suklysti, bijodami pradėti, todėl daug svarstome, kalbame, o mažai darome. O kartais galbūt reikėtų sau leisti būti spontaniškiems?

Suaugusiųjų nesimokymo priežasčių arba nenoro gali būti įvairių, pvz.: baimė pradėti, mokymosi naudos nesupratimas, tingėjimas.

– Galbūt esate padariusi gyvenimiškų atradimų dirbdama švietimo srityje?

– Gyvenimiški atradimai lyg akių atmerkimas, susiję su optimizmu, noru išnaudoti visas suteiktas galimybes, išbandyti naujus kelius – tai yra pozityvus žvilgsnis į ateitį. Dirbdama švietimo srityje pastebiu, jog kiekvieno žmogaus savaiminis mokymasis vyksta kasdien, tačiau, jeigu mokymosi patirtis neapmąstoma, rezultato neapčiuopiame, tuomet mokymasis tampa tik eiline veikla.

Dirbdama su skirtingo amžiaus žmonėmis pastebėjau, jog ypatingai svarbus yra sugebėjimas išgirsti ir suprasti, taip pat svarbus skirtingų kartų bendradarbiavimas, kuris gali atnešti ir atneša gražių rezultatų. Pastebėjau, jog gyvenimas susideda iš smulkmenų: kiekviena jų kaip smėlio laikrodžio kruopelytė turi būti ir yra svarbi mūsų gyvenimo dalis.

Mokymasis padeda susieti tas smėlio laikrodžio kruopelytes, o žmogaus gyvenimą daro prasmingesnį ir laimingesnį. O mes visi juk norime būti laimingi.