„Mokytis niekada nevėlu“ herojus: žiūriu į gyvenimą kitaip

Vilniaus „Židinio“ suaugusiųjų gimnazijos menų mokytojas Darius Mockevičius sako, kad kuriant filmą „Mokytis niekada nevėlu“ gavo progą dar kartą įvertinti, kokią dienos dalį užima mokymasis. Edukacinis filmas buvo kuriamas įgyvendinant projektą „Suaugusiųjų švietimo sistemos plėtra suteikiant besimokantiems asmenims bendrąsias kompetencijas“, o D. Mockevičius jame atliko pagrindinį vaidmenį.

Darius Mockevičius. “lls.lt” nuotr.

„Kai pamačiau save dideliame ekrane labai nenustebau, nes anksčiau yra tekę truputį filmuotis, tačiau filmo kūrimas buvo labai įdomi patirtis – tai buvo daugiau dokumentinis filmas, iš anksto nereikėjo mokytis scenarijaus ar dialogų, tačiau turėjau progą apmąstyti, kaip mokausi kiekvieną dieną atsakydamas į filmavimo komandos užduodamus klausimus“, – prisiminęs filmavimą sako jis.

Suaugusiuosius mokantis Darius žino, kad mokytis jam nuolat reikalinga ne tik tampant geresniu mokytoju, bet ir siekiant pagerinti savo buitį ar laisvalaikį. Pavyzdžiui, internete jis sako ieškantis įdomesnių pratimų mankštai, ieškodamas naujienų internete ar dairydamasis receptų vakarienei.

„Vienas iš mokymosi pavyzdžių yra toks kaip ir paprastas dalykas: važiuojant mašina klausyti radijo anglų kalba – taip tobulinamos anglų kalbos žinios, o grįžus namo, įsijungus internetą, įdomesnio maisto gamyba ar domėjimasis sveika gyvensena taip pat yra mokymasis“, – mano mokytojas.

Pasak jo, jau įpročiu tapę tokie rutinos dalykai kaip ryte peržiūrėti laikraščius ir naujienas internete, o vakare paskaityti grožinės literatūros, kuriant filmą išryškėjo kaip mokymosi visą gyvenimą proceso dalis.

„Pats filmas mane įpareigojo pažiūrėti į gyvenimą kitaip ir atrasti naujų dalykų, naujų idėjų, kaip būtų galima gyventi ir kaip prabėga diena. Kartais kai kurie dalykai automatiškai vyksta ir supranti, kad kažkuria prasme irgi mokaisi“, – sako jis.

Tačiau nauja patirtimi jis vadina filmo kūrimo proceso tęstinumą – esą buvo keista tai, kad beveik mėnesį teko filmuoti įvairias scenas, nors filmo trukmė – kiek daugiau nei trečdalis valandos.

„Nors filmo trukmė – tik dvidešimt minučių, teko filmuotis apie mėnesį, bet, aišku, ne kiekvieną dieną, – tai buvo netikėta. Ta pati scena po kelis ar daugiau kartų buvo filmuojama vienu kampu, vėliau bandoma kitu. Negalvojau, kad sukurti dvidešimties minučių filmą užtrunka tiek daug laiko“, – stebisi Darius.

Tačiau D. Mockevičius sako mielai sutiksiantis filmuotis dar kartą, jei atsirastų tokia galimybė.

“Mokymasis visą gyvenimą yra vienas iš mano gyvenimo tikslų, nes gyvename šiuolaikinėje visuomenėje ir kiekvienam svarbu suspėti: turi viskuo domėtis, ne tik sėdėdamas kažkur paskaitoje ar universitete, o dalyvavimas kuriant filmą leido man sustoti ir įvertinti, ką ir kodėl darau, – sako jis. – Kiekvienas žmogus yra individas ir, sakyčiau, labai svarbu turėti pomėgį, nes žmogus kaip ir medis, o geras medis turi turėti ne vieną šaką, bet daug jų.“

Apžvelgdamas savo dienos darbotvarkę, Darius mokymusi visą gyvenimą vadina tokius dalykus kaip įvairesnės ryto mankštos darymą, sveiką mitybą, grožinės literatūros skaitymą, namų apdailos darbus bei daugelį kitų kasdieninių darbų.

„Mokymąsi visą gyvenimą pirmiausiai suprantu kaip tobulėjimą, mano atveju jis prasidėjo kai aš atėjau dirbti į Vilniaus “Židinio” suaugusiųjų gimnaziją, įsisukau į mokymąsi visą gyvenimą, nes tai yra vienas iš mūsų gimnazijos ir apskritai suaugusiųjų švietimo prioritetų. Buvo ir dabar vyksta įvairių projektų, kurių metu galima mokytis amatų ar šokių – visą tai suteikia neformalus suaugusiųjų švietimas“, – mano mokytojas.

Paklaustas, iš kur semiasi entuziazmo laisvalaikiu užsiimti papildomomis veiklomis ir spėja derinti šeimą ir darbą, D. Mockevičius sako, kad jį įkvėpia jo mama, kuri ir būdama pensininke yra ypač aktyvi.

„Mano mama dabar yra daugiau nei septyniasdešimties metų pensininkė, bet vis dar mokosi, pavyzdžiui, dirbti kompiuteriu ir naudotis įvairiomis programomis, o gyvendama kaime subūrė pagyvenusių žmonių bendruomenę. O kai buvau jaunesnis, mano mama, muzikos mokytoja, skatino mane lankyti muzikos būrelius, vėliau pritarė iniciatyvai vykti į įvairias ekspedicijas ir užrašinėti senolių dainuojamas lietuvių liaudies dainas.“

Pasak Dariaus, svarbu, kad požiūris į save neapsiribotų vien darbo srities išmanymu, specialybės žinojimu, bet reikia keltis ir daugiau asmeninių tikslų.

„Kiekvienas žmogus turėtų sau kelti tikslus, ką jis šiame gyvenime nori pasiekti, o mokytis niekada nevėlu, bet geriausiai pradėti šiandien“, – linksmai paskutinius filmo motyvus primena jis.