Dar studijuodami kolegijose ar universitetuose nemaža dalis iš mūsų jaučia, kad gali ir nori daryti ne tik tai, kas rašoma profesiniuose vadovėliuose, bet ir daug daugiau: išmokti maišyti skanius kokteilius ar valdyti parasparnį. Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų visada norėjau daryti tai, kas yra prasminga, o ne tik tai, kas leidžia linksmai praleisti laiką. Todėl kai draugė pasiūlė prisidėti prie projekto „Socialinis dialogas“ ir padėti Kirtimų tabore gyvenantiems romų vaikams ruošti pamokas bei taip paskatinti juos lankyti mokyklą, dvejojau neilgai, gal tik kokią sekundę. Nepasigailėjau: projektas leido pažvelgti į visuomenę iš jos nekenčiamųjų pozicijos bei suteikė gyvenimo pamokų, kurias būtų sunku užmiršti.
Kai pirmus kelis kartus užsibuvau pas savo mokomas mergaites ir per Kirtimų taborą teko eiti tamsiu paros metu, buvo nejauku. Tačiau nejaukumas buvo tuo pačiu ir žavus – juk įveiki save, gauni adrenalino ir padarai tai, ko kiti neišdrįstų! Tačiau nuotykių ieškotojos iliuzija išsisklaidė vieną vakarą, kai su mergaitėmis grįžome iš Romų visuomenės centro: septynerių – devynerių metų vaikai buvo pašiurpę ir prašė, kad būtinai juos palydėtumėme tuos keturis šimtus metrų, likusių iki namų. Mergaitės, visą gyvenimą augusios tabore, naktimis savo žaidimų vietas užleisdavo besišlaistantiems narkomanams.
O juk mums, „teisingajai visuomenei“, niekada net nekilo mintis, kad romai gali jaustis nesaugūs savo pačių kieme: jiems šalia namų kvaišalus besileidžiantys narkomanai – išskyrus kelis taboro narkotikų prekeivius – tokia pat nelaimė, kaip ir bet kuriam lietuviui, kurio laiptinėje būtų kvaišinamąsi. Ir kad absoliuti dauguma romų, turinčių vaikų, skuostų iš Kirtimų net neatsisukdami, jei tik turėtų kur. Dabar man ne paslaptis ir tai, kad narkotikais tabore prekiauja keletas, nesunkiai iš mašinų srauto ir namų su satelitinėmis antenomis atpažįstamų romų, o dauguma kitų – skurdžiai, neturtu pralenkiantys daugumą „Bėdų turgaus“ herojų.
Tačiau savanoriavimas tabore – ne tik atvėrė man mūsų visuomenės votis, bet ir padėjo įgyti savybių, kurios jau praverčia kasdieniame gyvenime. Ar įsivaizduojate save dešimt kartų tariant „bi-tė“? Pabrėžiant kiekvieną garsą, kad vaikas, kurio gimtoji kalba nėra lietuvių, išgirstų visus garsus. Na taip dešimt kartų – niekis, bet žodžių tekste – toli gražu ne vienas… Tikras kantrybės pratimas, leidžiantis gerokai atlaidžiau žiūrėti į vėluojančius draugus ar lėčiau susigaudančius kolegas. Ir tikrai nė vienas iš mūsų jau nebesugebame vertinti žmonių ir daiktų, kurie mus supa, palyginti su romų vaikais, kurie į kiekvieną dėmesio parodymą ar atneštą niekutį reaguoja didžiuliu džiaugsmu, kad kažkam jie dar rūpi.
Jūratė Juškaitė
Laisvai samdoma žurnalistė
(Įvertinimų dar nėra)
Loading...