Kursų metų mokausi būti sekretore

„Geriau jau būtum pasirinkusi virėjos profesiją,“ – abejingu veidu tepratarė mama, sužinojusi, kad nepaisant darbo rajoninio laikraščio redakcijoje ir magistro studijų nusprendžiau, kaip ji sako, veltis į dar vieną avantiūrą. Rugsėjo pabaigoje nunešiau šūsnį dokumetų į profesinio mokymo centrą ir parašiau stojimo prašymą. Būsiu sekretorė.

Sekretorė. “lawdonut.co.uk” nuotr.

Gerai prisimenu, kai baigiau bakalauro studijas ir bandžiau ieškotis darbo, iš pradžių maniau, kad esu ir graži, ir protinga. Iš pradžių. Netrukus ėmiau suprasti, kad manydamas, jog viską jau moki, toli nenuvažiuosi. Ypač, kai dirbti nedidelėje įmonėje.

Manote, kad mažose įmonėse specialistai nuobodžiauja? Anaiptol! Mažoje įmonėje nesi tik dar vienas sraigtelis. Mažoje įmonėje dirbdamas supranti, jog be tavęs – jai galas. Mažoje įmonėje esi ir redaktorius, ir administratorius, ir buhalteris, ir valytojas, ir kas tik nori…

Taigi kaip aš sumaniau tapti sekretore? Pradėjau dirbti rajoninio laikraščio redaktore. Tapau trečioji etatinė uždarosios akcinės bendrovės darbuotoja. Darbų pagal specialybę tokiame nedideliame kolektyve nepasidalinsi, teko imtis visko. Užtat sužinojusi, jog profesinio mokymo centras ruošia sekretores, kurios moka parengti bet kokį dokumentą, tvarkyti įmonės archyvą, personalo dokumentaciją, rūpintis darbo sauga ir netgi instruktuoti darbuotojus, pamaniau, jog reikia griebti jautį už ragų. Užtenka mūsų redakcijai gąsdinti sodras ir kitas institucijas netinkamai parengtais dokumentais, o samdoma buhalterinės apskaitos firma nuo šiol gaus tvarkingas sąskaitas faktūras, priėmimo-perdavimo aktus ir kasos pajamų orderius.

Beje, pasirodo, sekretorės turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Sijono ilgis, mokėjimas ruošti skanią kavą ir prievolė gražiai atrodyti – ne, tai ne tie reikalavimai. Du šimtai simbolių per minutę nežiūrėdama į klaviatūrą – tokiu greičiu rinkti tekstą privalo kiekviena profesinio mokymo centrą baigusi sekretorė.

Pastarasis dalykas man, atrodo, sekasi sunkiausiai. Treniruotės daug laiko neatima, tačiau pamėgink nors dieną patinginiauti: kitąsyk pirštai jau nebebus tokie miklūs ir tikslūs.

Taigi taip aš tampu sekretore. Jei suspėsiu, kartu su magistro diplomu įgysiu ir profesiją. Žinios juk dar niekam nepakenkė ir neteko girdėti, kad kas gailėtųsi ką nors naujo išmokęs. Net jei tai ir ne kulinarija.

Gražina Radzvilavičiūtė
“Elektrėnų kronikos” Kūrybos redaktorė