Man patinka vaidinti: galima save įvairiais būdais išreikšti arba sudalyvauti imituotose gyvenimiškose situacijose, kuriuose paprastai neatsiduri. Įsivaizduoti, kaip jose elgtumeisi, kaip jautiesi. Nuolat vaidinu penktus metus, bet planuoju tai daryti visą gyvenimą, nors su karjera tai nesusiję, esu geologas, laisvalaikiu taip pat atlieku įvairius tyrimus ir rašau mokslo populiarinimo straipsnius.
Statėme spektaklį pagal Romualdo Granausko knygą „Kenotafas“. Ten yra vaizduojama Lietuva ir mokytojų kolektyvas po Nepriklausomybės netekimo, po antrojo pasaulinio karo, stalinizmo laikais ir iškart po Stalino mirties. Galima matyti kaip susipriešino žmonės, kai vienas sūnus išėjo į mišką, kitas – pas stribus, nes jį privertė ir t.t. – apie tai įdomu diskutuoti trupėje, nes skiriasi aktorių požiūriai, vertybės, yra skirtingai išauklėtų ir išmokytų. O kai gyvenime susiduri su žmonėmis, kurie yra kitos nuomonės, jau turėdamas patirties ta tema, diskutavęs su draugais, suvaidinęs spektaklyje, nepuoli aklai į ginčus, o ieškai priežasčių, kodėl žmogus gina vieną, o ne kitą poziciją, nesistengi įrodyti savo tiesos ar rasti vienintelį atsakymą.
Spektaklyje pagal R. Granauską vaidinau tremtinį, grįžusį iš Sibiro, ir vykdomojo komiteto švietimo atstovą – tokį komunistą aptemptais odiniais batais. Kai pabūni abiem, supranti, jog po visa ta politine ir ideologine kauke slypi žmonių motyvai, silpnybės ar kiti veiksniai, paskatinę pasirinkti būti su jėga, ar likti ištikimam savo idealams.
Kiekvienas spektaklis yra atotrūkis nuo kasdienybės, šventė. Aišku, repeticijos yra sunkios, ne visi žmonės yra tokie, su kokiais tu norėtum repetuoti, bet spektaklyje įsigyvenimas į kiekvieną vaidmenį ir žinojimas, kad tu ne su Petru vaidini, o esi su savo broliu, ar tėvu, ar kokiu ponu karaliumi, kurio svitoje tu esi, ir kai yra žiūrovai, kurie žiūri, o tu žinai, kad esi kažkas kitas į ką jie žiūri, tai leidžia patirti ypatingą būseną. Po spektaklio kolegų veiduose matai, ar tau pavyko, jauti, jog yra ryšys ir tai malonu. Tuomet tikrai negalvoji apie savo egzaminus, ar ką grįžęs namo valgysi.
Be to, teatras išmoko elgtis kuriozinėse situacijose, pavyzdžiui, darant pristatymus ar ginant darbus – nėra baimės, nes esi nusiteikęs, jog tai – pasirodymas. Tu juo nesieki apgauti ar suklaidinti: nori sudominti ir klausaisi ne tik savęs, bet ir stebi, ar tave girdi.
Dar vienas teatro privalumas – jis tarsi terapija: galiu scenoje išreikšti savo tamsiąsias puses ir man nereikia kitiems žmonėms gyvenimo nuodyti. Gyvenime teatro yra daug, mano magistro darbo vadovas, VU profesorius Algirdas Gaigalas, sakydavo, „tu manęs į teatrą nekviesk, man teatro gyvenime užtenka“.
O pirmajame spektaklyje vaidinau mokykloje, statėme ištrauką iš Aristofano „Debesys“ lotynų kalbos pamokoms. Man teko sudėtingas ir komiškas tėvo vaidmuo (senio plikę darėme iš guminės plaukiko kepurės), kuris savo audringą sūnų, pasikinkydavusį arklius ir vis išjodavusi velniažin kur ir grįždavusį su mėlynėmis ir bučiniais, galiausiai nuvedė mokytis pas Platoną, kurį taip pat aš vaidinau. Esu matęs spektaklio įrašą, su mielu noru sudeginčiau.
(Įvertinimų dar nėra)
Loading...